žiopčioti

žiópčioti, -ioja, -iojo K, Rtr, RŽ, DŽ, NdŽ, KŽ, žiopčióti, -iója, -iójo KŽ 1. intr., tr. M, L, Rtr, Pv, Lp, Grz, Rm, Ms tarpais išsižioti ir susičiaupti (ppr. trūkstant oro): Žuvis, ištrauk[t]a iš vandens, žiópčio[ja] J. Žiūri – iškišusi iš vandens galvą – bežiopčiojanti pakraštyje didelė didelė žuvis J.Jabl. Gaudau nasrais, burną žiopčioju R314, MŽ420. Blaškysas blaškysas, žiópčios žiópčios ir nusibengs, – negalėjo ana (žuvis) be vandens būti End. Žuvys šviežios, dar gyvos, žiópčiojo Bgs. Teluką datraukei iki pusės, kap atbulas eina, ir žiópčioja Brb. Įbėgusi kambarin rado ant aslos žiopčiojantį, išdrikusiais sparnais virpantį žvirblį L.Dovyd. Žąsys mėšlams vežamuoju laiku … įgauna sunkų dūsavimą, galvas kilno[ja], snapais žiopčio[ja], o kartais ir dvasią užtrauka IM1856,47. Tas mūs tėvas žiópčioja kap karosas: žingsnį žengia ir uždunsta Dkš. Karkiu kaip višta arba žiopčioju tarsi iš vandens ištrauktas pūkis I.Simon. Iš tikro ji (Barbutė) visa drebėjo ir tik žiopčiojo orą gaudydama S.Čiurl. Mažyčiai, neprotingi ir akli paukščiukai manė, kad atskrido jų motina, todėl be paliovos žiopčiojo ir tiesė kaklus S.Zob. | Teip kaip žandeliai tokie išauga, pradarai, tai žiopt žiopt ir žiópčioja [žioveiniai] Sdb. ^ Ko žiopčioji kaip žuvis ore? LTR(Šmk). Ko žiópčioji kaip žuvis, išmesta į krantą? Kzt. Sakyk, kogi žiopčioji kaip višta? J.Paukš. ║ sunkiai alsuoti sergant arba mirštant: Kitas žiópčio[ja] žiópčio[ja], kol numirs Vdk. Ištraukėm [žmogų iš vandens], žiópčioj[o] žiópčioj[o], mes minkėm minkėm, ir vis tiek nieko Kpč. Jau tas vaikas, kai jį ištraukė iš šulinės, vos bežiopčiojo Kv. Išsikapanojo po operacijos, bet žiópčio[ja] vaikščiodama Rdn. Tik žiópčioja, nėr oro Lp. Žiópčioja žiópčioja paršelis, turbūt paskutinį atdūsį jau leida Žgč. Nesveikas, žiópčio[ja] žiópčio[ja] Krš. Atėmė marą, žiópčiojo žiópčiojo, kol numirė Krš. Ėraitis sprogdamas kiek žiopčiojo KlvrŽ. Jis kalbėjo žiopčiodamas orą rš. Vieno [vaiko] smakras buvo nušašęs, nosis užimta, jis tankiai žiópčiojo, burna gaudydamas orą J.Mik. 2. intr. NdŽ lėtai ir neaiškiai kalbėti, ką ištarti, be garso murmėti: Žiópčio[ja] žiópčio[ja] ir nepasako ko noranti Krš. Sakyk ką sakąs nežiópčiojęs! Eig. Sakyk, jei sakai, ko žiópčioji? Pjv. Jei nori kalbėt, tai nežiópčiok Srj. Daba jauni ne dainiuo[ja], o inzga i žiópčio[ja] tarpais Krš. Žiópčiojo kaži ką, gerai nesupratau ką Rdn. Svarbiausia, kad žiopčiotum – vaidintum giesmininką B.Sruog. | Da aš čia žiópčioju žiópčioju, noriu nusiderėt, o kitas priėjo ir nupirko ma[n] iš po nosies Šmk. ^ Kada šunes seniau lodavo, o dabar tik žiópčioja (kurčio kalba) Pns. Žiopčió[ja], o neloja kaip pono kalutė Rt. 3. intr., tr. apkalbėti, plepėti niekus: Aš nekišau liežuvio, o bobos žiópčiojo Krš. Tu žiópčioji visokius niekus, o aš turiu nukentėt Skr. Klausaus, ką čia ana žiópčio[ja], nenukentusi ėmiau barties Krš. ^ Dėl tos skylės visi tylės, tik tu vienas žiópčiosi! Gs. | refl.: Nežiópčiokis, vagies kulše! Šts. 4. intr. gyvuoti, kvėpčioti: Žmogus žiópčioji dar, i gerai Krš. 5. intr. KŽ plačiai išsižioti (ppr. žiovaujant): Nežiopčiok, o tai jautį prarysi (juok.) Šd. O miego dar nori, dar žiópčioja Pv. ^ Ko dar̃ čia žiópčioji kap varna prieš lietų! Krok. 6. tr. iš lėto valgyti (ppr. nenorom): Ką čia žiopčioji nenorom, velei rytdienai padėk Ut. ║ kramsnoti: Zuikis ateina, po lango darželis rūtų – atsisėda ir žiopčió[ja], nuražavo teip, kiek tik įkanda – bieso vabalai! Sd. \ žiopčioti; atžiopčioti; nusižiopčioti; pažiopčioti; pražiopčioti; prižiopčioti; sužiopčioti